|
|
|
|
TURINYS Nijolė Bastienė, Valentinas Šaulys SAUSINAMOS ŽEMĖS ŪKIO PASKIRTIES ŽEMĖS VERTINIMO PRINCIPAI 67-74 ISSN 1392–2335 Vandens ūkio inžinerija, 2006, 29(49), 5–17 © Lietuvos žemės ūkio universitetas © Lietuvos žemės ūkio universiteto Vandens ūkio institutas FOSFATŲ APYKAITA AGROEKOSISTEMOJE ĮVAIRAUS INTENSYVUMO SĖJOMAINŲ SĄLYGOMIS Saulius Gužys*, Zita Petrokienė Straipsnyje apibendrinti 2000–2003 m. LŽŪU VŪI atliktų fosforo apykaitos agroekosistemoje tyrimų, darytų keturių įvairaus intensyvumo sėjomainų (Norfolko, kaupiamųjų, javų ir žolių) sąlygomis giliau karbonatingo giliau glėjiško lengvo priemolio rudžemyje (RDg-4-K2), rezultatai. Dirvožemio fosforingumas priklauso nuo agroekosistemos mineralinės mitybos sąlygų ir jos produktyvumo. Didžiausiu produktyvumu išsiskyrė kaupiamųjų sėjomaina, per ketverius metus sukaupusi 532 GJ ha-1 bendrosios energijos derlių, o didžiausiu energetiniu efektyvumu – daugiamečių žolių sėjomaina (ETK – 12,2). Drenažo nuotėkis agroekosistemoje priklauso nuo meteorologinių sąlygų ir jos produktyvumo. Didesnis augalų derlingumas drenažo nuotėkį mažina. P-PO43-koncentracija drenažo vandenyje priklauso nuo kritulių kiekio, dirvožemio fosforingumo ir taikomos sėjomainos. Didžiausia P-PO43- koncentracija drenažo vandenyje (0,016 mg l-1) išsiskyrė gausiausiai tręštos kaupiamųjų ir Norfolko sėjomainų rotacijos. Bendras fosfatų išplovimas priklauso nuo drenažo nuotėkio, P-PO43- koncentracijos drenažo vandenyje, taikomos sėjomainos, jos produktyvumo ir jį lemiančių augalų mineralinės mitybos veiksnių. Efektyvus lauko augalų tręšimas fosforo trąšomis, lydimas gausesnio jų derlingumo ir nedidelio teigiamo fosforo balanso agroekosistemoje, apriboja fosfatų išplovimą drenažu. Racionalus ir efektyvus tręšimas, užtikrinantis stabilų, artimą neutraliam fosforo balansą, yra esminė išsklidusios vandens taršos fosforu mažinimo prielaida. Pagrindiniai žodžiai: balansas, fosforas, derlius, dirvožemis, drenažo vanduo, išplovimas, koncentracija, nuotėkis, sėjomainos. *Atstovas ryšiams Dr. Saulius Gužys, Lietuvos žemės ūkio universiteto Vandens ūkio instituto Vandens apsaugos skyriaus vyr. mokslo darbuotojas. Pagrindinės mokslinių tyrimų kryptys – agrochemija, agroekologija, žemės ūkio hidrologija. Adresas: Parko 6, LT-58102, Vilainiai, Kėdainių r., Lietuva. Tel. (8–671) 0 61 24. El.p. s.guzys@water.omnitel.net. Zita Petrokienė, Lietuvos žemės ūkio universiteto Vandens ūkio instituto Vandens apsaugos skyriaus jaun. mokslo darbuotoja. Pagrindinės mokslinių tyrimų kryptys – augalų maistingųjų medžiagų migracijos ir balanso tyrimai, vandensauga. Gauta 2006 11. ISSN 1392–2335 Vandens ūkio inžinerija, 2006, 29(49), 18–26 © Lietuvos žemės ūkio universitetas © Lietuvos žemės ūkio universiteto Vandens ūkio institutas POTVYNIŲ IŠSILIEJIMO Į UPĖS SALPĄ ĮTAKA NEŠMENŲ JUDĖJIMUI VAGOJE IR SĖDIMUI SLĖNYJE Alfonsas Rimkus, Saulius Vaikasas*, Mindaugas Stankevičius.. Analizuojant išsiliejusio per potvynį upių vandens nuskaidrėjimo galimybes, svarbu įvertinti visas šį procesą nulemiančias sąlygas. Nešmenų judėjimo upių vagose sąlygos labai pasikeičia tuose ruožuose, kuriuose vanduo išsilieja į slėnį ir vaga tekančio debito dalis sumažėja. Modeliuojant nustatyta, kad tai vertinti ypač svarbu upių deltose, nes užliejami slėnio plotai dideli, o slėniu nuteka nemaža potvynio debito dalis. Sumažėjus potvynio vagos debitui ir tėkmės greičiams, vagoje ima kauptis dugniniai nešmenys (daugiausia smėliniai). Tai mažina pagrindinės vagos pralaidumą ir didina persiliejantį į slėnį debitą; kartu padidėja ir į slėnį atnešamų bei jame nusodinamų nešmenų kiekiai. Tokiu būdu keičiasi ir svarbi užliejamų plotų funkcija – sulaikyti nešmenis ir mažinti upės vandenį priimančios lagūnos ar jūros teršimą. Poreikis įvertinti šią funkciją padidėja, jei deltoje dirbtinai keičiamos vandens tekėjimo sąlygos, pavyzdžiui, tiesiami naujų kelių pylimai ar įrengiami apsaugomi nuo užliejimo polderiai (tai nešmenų nusėdimą paprastai mažina) ir reikia įvertinti jų neigiamą įtaką vandens nuskaidrėjimui. Taigi pageidautina turėti kuo tikslesnę šiuos procesus vertinančią nešmenų judėjimo skaičiavimo metodiką, kurios tobulinimas bei gaunami patikslinti skaičiavimų rezultatai Nemuno deltos pavyzdžiu ir aptariamas šiame straipsnyje. Pagrindiniai žodžiai: potvynių tėkmės, vagos ir slėnio sąveika, dugninių sąnašų poveikis, modeliavimas. *Atstovas ryšiams Habil. dr. Alfonsas Rimkus, Lietuvos žemės ūkio universiteto Vandens ūkio instituto Eksploatacijos laboratorijos neetatinis mokslo darbuotojas. Pagrindinės mokslinių tyrimų kryptys – hidrostruktūrų hidraulika, upių vaginiai procesai. Habil. dr. Saulius Vaikasas, Lietuvos žemės ūkio universiteto Vandens ūkio instituto Eksploatacijos laboratorijos vyriaus. mokslo darbuotojas. Pagrindinės mokslinių tyrimų kryptys – aplinkos inžinerija ir kraštotvarka, hidraulinis modeliavimas ir vaginiai upių procesai. Adresas: Parko 6, Vilainiai, Kėdainių r. Tel. (8–347) 68109, el. p. vaikasas@delfi.lt. Mindaugas Stankevičius, Vilniaus Gedimino technikos universiteto doktorantas. Pagrindinės mokslinių tyrimų kryptys – aplinkos inžinerija ir kraštotvarka, hidraulinis modeliavimas. Gauta 2006 11. ISSN 1392–2335 Vandens ūkio inžinerija, 2006, 29(49), 27–33 © Lietuvos žemės ūkio universitetas © Lietuvos žemės ūkio universiteto Vandens ūkio institutas PAVIRŠINIŲ NUOTEKŲ TYRIMAI MĖSOS PERDIRBIMO ĮMONĖS TERITORIJOJE Albertas Steponavičius*, Stefanija Misevičienė Straipsnyje pateikiama naujai pastatytos įmonės – ŽŪKB „Krekenavos mėsa” galvijų ir kiaulių skerdyklos – teritorijoje susikaupiančių paviršinių nuotekų taršos ir jų valymo įrenginiuose efektyvumo tyrimai. Paviršinio (lietaus) nuotėkio kiekis nustatytas atlikus natūrinius įmonės dangų plotų matavimus. Nustatyta, kad įmonės 10,6 ha ploto teritorijos1,5 ha plotas užstatytas pastatais, 1,9 ha plote nutiesti asfaltuoti keliai, o 7,2 ha plote įrengtos žaliosios vejos. Kiekvienai teritorijos dangai priklausomai nuo iškrintančių kritulių kiekio taikant diferencijuotus nuotėkio koeficientus, apskaičiuoti nuotekų kiekiai, pagal kuriuos sudaryta priklausomybė bendram nuo įmonės teritorijos nutekančių nuotekų kiekiui apskaičiuoti. Nuotekų taršos rodikliai ir tyrimų dažnis nustatyti laikantis paviršinio vandens monitoringo vykdymo reikalavimų, ištirta nuotekų taršos dinamika įmonės valymo įrenginiuose. Nustatyta, , kad įmonės teritorijoje susidarančių paviršinių nuotekų pagrindinis taršos rodiklis, apibūdinantis valymo poreikį, yra skendinčiosios medžiagos. Apvalius nuotekas valymo įrenginiuose, vidutinė tarša skendinčiosiomis medžiagomis nuo 31,44 mg/l sumažėjo iki 8,67 mg/l ir buvo mažesnė už didžiausią leidžiamą koncentraciją (15,0 mg O2/l). Tirtas vidutinis skendinčiųjų medžiagų kiekis Upytės upelyje siekia iki 17,55 mg/l. Pagal šį rodiklį į upelį išleidžiamų nuotekų tarša 50,6% mažesnė už upelio foninę taršą. Tiriamuoju laikotarpiu didžiausias paviršinių nuotekų užterštumas organiniais teršalais buvo iki 12,27 mg O2/l, bendruoju azotu – iki 3,59, o bendruoju fosforu – iki 0,145 mg/l. Kadangi šių teršalų koncentracijos nuotekose mažos ir nepažeidžia aplinkosaugos reikalavimų, nuotekas galima išleisti į atvirus vandens telkinius nevalytas. Pagrindiniai žodžiai: monitoringas, paviršinės nuotekos, tarša, valymo efektyvumas. *Atstovas ryšiams Dr. Albertas Steponavičius, Lietuvos žemės ūkio universiteto Vandens ūkio instituto Vandenvalos laboratorijos mokslo darbuotojas. Pagrindinės mokslinių tyrimų kryptys – atliekų, mėšlo tvarkymo ir naudojimo poveikio aplinkai, nuotekų valymo, sąvartynų filtrato tyrimai. Adresas: Parko 6, Vilainiai, Kėdainių r. Tel. (8 ~347) 6 80 20. El. p. albertassteponavicius@one.lt. Dr. Stefanija Misevičienė, Lietuvos žemės ūkio universiteto Vandens ūkio instituto Vandenvalos laboratorijos mokslo darbuotoja. Pagrindinės mokslinių tyrimų kryptys – ekologija ir aplinkotyra, mėšlo tvarkymo ir naudojimo poveikis aplinkai, teršalų transformacijos tyrimai. Gauta 2006 11. ISSN 1392–2335 Vandens ūkio inžinerija, 2006, 29(49), 34–42 © Lietuvos žemės ūkio universitetas © Lietuvos žemės ūkio universiteto Vandens ūkio institutas AZOTO IR FOSFORO KAITA NEVĖŽYJE IR JO INTAKUOSE Saulius Gužys*, Laima Berankienė, Henrikas Pauliukevičius, Zita Petrokienė. Straipsnyje nagrinėjama Nevėžio ir aštuonių jo intakų tarša bendruoju azotu ir bendruoju fosforu 1992–2005 m. (su pertraukomis). Visuose intakuose bendrojo azoto koncentracija buvo padidėjusi ir apie 3 kartus didesnė už leidžiamą. Kuo mažesnis upės baseino plotas, tuo didesnė koncentracija ir sezoniniai jos svyravimai, todėl Nevėžyje (aukščiau ir žemiau Kėdainių) koncentracija mažiausia (5,04–5,12 mg/l). Išplaunami iš intakų bendrojo azoto kiekiai labai skiriasi (879–1692 kg/km2 metus) ir priklauso nuo ariamosios žemės (tiesinė tiesioginė priklausomybė) bei miškų plotų (tiesinė atvirkštinė priklausomybė). Nevėžyje šio elemento kiekiai apytikriai atitinka vidutinį intakų atnešamą kiekį ir matavimo vietose (aukščiau ir žemiau Kėdainių) beveik vienodi. Per stebimąjį laikotarpį (1993–2005 m.) visuose tirtuose Nevėžio intakuose buvo bendrojo azoto koncentracijos mažėjimo vandenyje tendencija. Pagal bendrojo fosforo koncentraciją tiriami Nevėžio intakai skirstomi į labai švarius (vidutinė koncentracija daug mažesnė už leidžiamas normas (0,08 mg/l), vidutiniškai užterštus (0,16–0,33 mg/l) ir papildomai teršiamus iš koncentruotos taršos šaltinių (0,66–1,48 mg/l). Atitinkamai pasiskirsto ir išplaunami bendrojo fosforo kiekiai (nuo 11 iki 37 kg/km2 metus). Pagal bendrojo fosforo koncentraciją Nevėžis aukščiau Kėdainių panašus į kai kuriuos intakus, tačiau žemiau Kėdainių šio elemento koncentracija padidėja dvigubai (0,66 mg/l); atitinkamai padidėja ir jo kiekiai (nuo 44 iki 97 kg/km2 metus). Vidutinis intakų atnešamas fosforo kiekis yra apie 22 kg/km2 metus, t. y. 2 kartus mažesnis negu Nevėžyje aukščiau Kėdainių. Visuose tirtuose Nevėžio intakuose (išskyrus Šerkšnį) buvo bendrojo fosforo koncentracijos mažėjimo vandenyje tendencija. Trendų patikimumas vertintas vidurkių skirtumo ir Mann-Kendall metodais. Statistiškai patikimas fosforo koncentracijų sumažėjimas abiem metodais gautas tik Smilgos upeliui. Šerkšnyje bendrojo fosforo koncentracija kelis kartus padidėjo. Pagrindinis tiriamųjų objektų teršėjas fosforu yra koncentruota tarša, t. y. pramonės ir gyvenviečių nepakankamai išvalytos nuotekos; žemės ūkio tarša fosforu yra daug mažesnė, ypač paskutiniu metu, kai koncentracija svyruoja žemiau negu leidžiama (0,2 mg/l). Pagrindiniai žodžiai: bendrasis azotas, bendrasis fosforas, koncentracija, Nevėžio intakai. *Atstovas ryšiams Dr. Saulius Gužys, Lietuvos žemės ūkio universiteto Vandens ūkio instituto Vandens apsaugos skyriaus vyr. mokslo darbuotojas. Pagrindinės mokslinių tyrimų kryptys – aplinkos inžinerija ir kraštotvarka, vandens tarša. Adresas: Parko 6, Vilainiai, LT-58102 Kėdainių r. Tel. (8~347) 6 82 47. El. p. s.guzys @water.omnitel.net. Dr. Laima Berankienė, Lietuvos žemės ūkio universiteto Vandens ūkio instituto Vandens apsaugos skyriaus vyr. mokslo darbuotoja. Pagrindinės mokslinių tyrimų kryptys – aplinkos inžinerija ir kraštotvarka, hidrologija, upių tarša. Dr. Henrikas Pauliukevičius, Lietuvos žemės ūkio universiteto Vandens ūkio instituto Vandens apsaugos skyriaus vyr. mokslo darbuotojas. Pagrindinės mokslinių tyrimų kryptys – aplinkos inžinerija, hidrologija, geografija, vandens tarša. Zita Petrokienė, Lietuvos žemės ūkio universiteto Vandens ūkio instituto Vandens apsaugos skyriaus jaun. mokslo darbuotoja. Pagrindinės mokslinių tyrimų kryptys – aplinkos inžinerija ir kraštotvarka, upių tarša. Gauta 2006 11. ISSN 1392–2335 Vandens ūkio inžinerija, 2006, 29(49), 43–49 © Lietuvos žemės ūkio universitetas © Lietuvos žemės ūkio universiteto Vandens ūkio institutas gruntinio vandens režimo ir užterštumo tyrimai uždurpėjusių smegduobių aplinkumoje Povilas ŠUKYS*, Alvyda ŠAULIENĖ Svarbiausia gamtosaugos problema Lietuvos karsto regiono sukultūrintose žemėse yra požeminio vandens apsauga nuo technogeninės taršos. Požeminio vandens taršos požiūriu ypač pavojinga laikoma smegduobių aplinkuma. Išnagrinėjus keturių uždurpėjusių smegduobių aplinkumoje susidariusį smegduobių vandens ir jų aplinkumos gruntinio vandens režimą, nustatyta, kad šis režimas priklausomai nuo vietos hidrogeologinių sąlygų yra skirtingo pobūdžio. Išryškėjo ir bendras dėsningumas: sniego tirpsmo ir lietinguoju metų laikotarpiais smegduobės maitinamos aplinkumos dirvožemio ir sekliu gruntiniu vandeniu, o sausuoju – atvirkščiai, jų įgriuvų durpėse akumuliuotas vanduo srūva į aplinkumą, o ypač sausringais laikotarpiais požeminis vanduo smegduobėse smarkiai nusenka ir jos intensyviai drenuoja gruntinį vandenį. Analizuojant vandens kokybės rodiklių tarpusavio ryšius nustatyta, kad smegduobių ir jų aplinkumos gruntinio vandens kokybė daugeliu atvejų yra glaudžiai susijusi. Smegduobės, kuriose vandens lygis aukštesnis negu gruntinis ir didesnės cheminių junginių koncentracijos, dėl palyginti mažo nuotėkio į aplinkumą neigiamos įtakos gruntinio vandens kokybei nedaro. Didesnė galimybė čia yra užterštam vandeniui sunktis gilyn į laidesnę moreninę griuveną, todėl tokia smegduobė laikytina potencialia žemesniųjų vandeningųjų sluoksnių teršėja. Pavojingiausias teršalas, galintis patekti į smegduobes iš mineralinėmis trąšomis tręšiamų žemdirbystės laukų ir sodybinių sklypų, yra nitratų azotas. Šiuo azotu užterštas ir aukštesnį lygį turintis gruntinis vanduo neišvengiamai teršia požeminį smegduobės vandenį. Pagrindiniai žodžiai: gruntinis vanduo, smegduobės vanduo, vandens režimas ir tarša. *Atstovas ryšiams Dr. Povilas Šukys, Lietuvos žemės ūkio universiteto Vandens ūkio instituto Geofiltracinių tyrimų sektoriaus vedėjas. Pagrindinės mokslinių tyrimų kryptys – aplinkos inžinerija, paviršinio bei požeminio vandens režimo ir užterštumo ryšiai. Adresas: Parko 6, Vilainiai, LT-58103 Kėdainių r., Lietuva. Tel. (8-687) 74785. El.p. lygis@water.omnitel.net. Alvyda Šaulienė, Lietuvos žemės ūkio universiteto Vandens ūkio instituto Geofiltracinių tyrimų sektoriaus jaun. mokslo darbuotoja. Pagrindinės mokslinių tyrimų kryptys – aplinkos inžinerija, paviršinio bei požeminio vandens režimo ir užterštumo ryšiai. Gauta 2006 11. ISSN 1392–2335 Vandens ūkio inžinerija, 2006, 29(49), 50–56 © Lietuvos žemės ūkio universitetas © Lietuvos žemės ūkio universiteto Vandens ūkio institutas reguliuotų upelių (griovių) apaugimo sumedėjusia augalija tyrimai Pietryčių Lietuvoje Oksana Survilaitė, Valentinas Šaulys* Straipsnyje pateikta Pietryčių Lietuvos reguliuotų upelių apaugimo sumedėjusia augalija tyrimų medžiaga ir jos analizė. Tyrimai atlikti Neries upės baseine Baltijos aukštumoje parodė, kad reguliuotų upelių šlaitų ruožuose šlaitų apaugimo sumedėjusia augalija dažnis na=0,76. Šlaito apaugimo sumedėjusia augalija apatinė riba ra=1,58±0,16 m, o viršutinė – rv =4,13±0,22 m. Apaugusios juostos plotis šlaite La=2,55±0,24 m. Sumedėjusios augalijos tankumo vidurkis tirtuose reguliuotų upelių šlaituose t=0,123±0,014 vnt. m-2. Vakarinės ekspozicijos šlaituose sumedėjusios augalijos tankumo vidurkis (tV=0,222±0,096 vnt. m-2) 1,85 karto didesnis negu rytinės ir 2,3 – negu pietrytinės (tPR=0,098±0,025 vnt. m-2), tačiau duomenų dispersinė analizė parodė, kad tankumo skirtingos ekspozicijos šlaituose vidurkiai, kai patikimumas 95%, iš esmės nesiskiria. Griovių apsaugos juostos pločio vidurkis ariamojoje žemėje gautas 1,99±0,31m. 20 % visų tirtųjų atvejų ariamojoje žemėje griovio apsaugos juostos plotis buvo mažesnis kaip 1 m. Pietryčių Lietuvoje daugiau galimybių planuoti ekologines priemones sausinimo sistemų nuleidžiamajame tinkle leidžiant augti medžiams ir krūmams ant šlaitų. Pagrindiniai žodžiai: reguliuoti upeliai, sumedėjusi augalija, šlaitų apaugimas. *Atstovas ryšiams Doc. dr. Valentinas Šaulys, Lietuvos žemės ūkio universiteto Vandens ūkio instituto vyr. mokslo darbuotojas, Eksploatacijos laboratorijos vedėjas, Vilniaus Gedimino technikos universiteto Hidraulikos katedros docentas. Pagrindinės mokslinių tyrimų kryptys – aplinkos inžinerija ir kraštotvarka, sausinimo sistemų eksploatavimo efektyvumas, vandentvarkos politika. Adresas: Parko 6, Vilainiai, LT–58102 Kėdainių r., Lietuva. Tel. (8–347) 6 81 09. El. p. valentinas@water.omnitel.net. Oksana Survilaitė, Vilniaus Gedimino technikos universiteto doktorantė. Pagrindinės mokslinių tyrimų kryptys – aplinkos inžinerija ir kraštotvarka. Gauta 2006 11. ISSN 1392–2335 Vandens ūkio inžinerija, 2006, 29(49), 57–60 © Lietuvos žemės ūkio universitetas © Lietuvos žemės ūkio universiteto Vandens ūkio institutas Biogeninių teršalų pernašos Nevėžio upe per 2006 m. pavasario potvynį analizė Romualdas PUKŠTAS Per potvynį vyksta sudėtingi teršalų pernašos ir upės vandens apsivalymo procesai, dėl kurių į jūras patenka daug organinių ir mineralinių medžiagų. Tik tą teršalų dalį, kuri praėjus potvyniui lieka užliejamose teritorijose, galima neutralizuoti, todėl labai svarbu nustatyti dėsnius, lemiančius nešmenų sedimentacijos procesą. Straipsnyje nagrinėjami 2006 m. Nevėžio upės pavasario potvynio ypatumai, teršimo mastai ir galimi upės teršimo šaltiniai. Siekta įvertinti teršalų akumuliacijos ir nešmenų agregatinės sudėties ryšį. Pagrindiniai žodžiai: frakcinė sudėtis, nešmenys, teršalai. Dr. Romualdas Pukštas, Lietuvos žemės ūkio universiteto Vandens ūkio instituto Vandens apsaugos skyriaus vyr. mokslo darbuotojas. Pagrindinės mokslinių tyrimų kryptys – grunto fizika, matavimo prietaisai. Adresas: Parko 6, Vilainiai, LT-58102 Kėdainių r., Lietuva. Tel. (8~347) 68109, el.p. rompaslt@yahoo.com. Gauta 2006 11. ISSN 1392–2335 Vandens ūkio inžinerija, 2006, 29(49), 61–66 © Lietuvos žemės ūkio universitetas © Lietuvos žemės ūkio universiteto Vandens ūkio institutas REGIONINĖS KOMUNALINIŲ ATLIEKŲ TVARKYMO SISTEMOS ŠIAULIŲ RAJONUI ANALIZĖ Albertas STEPONAVIČIUS*, Zenonas STRUSEVIČIUS Nacionalinėje šalies vystymosi strategijoje atliekas tvarkančioms institucijoms numatyta sukurti regionines atliekų tvarkymo sistemas, kurias įdiegus viešosios komunalinių atliekų tvarkymo paslaugos šalies gyventojams ir įmonėms būtų teikiamos už mažiausią kainą ir užtikrintas šios paslaugos apsimokėjimas. Taikant tokias sistemas, atliekų tvarkymą organizuoja apskrities viršininko administracija, rajonų savivaldybės, regioniniai atliekų centrai ir atliekų tvarkymo paslaugas teikančios įmonės. Sukurtoje Šiaulių regiono atliekų tvarkymo sistemoje numatyta taikyti principą „teršėjas moka”, t. y. atliekų tvarkymo išlaidas turi apmokėti atliekų turėtojas. Apskaičiuotos visiems regiono rajonams solidarios bendrosios 1 t atliekų tvarkymo sąnaudos – 182,0 Lt. Šioms išlaidoms padengti regione įvedama vietinė rinkliava. Kad būtų užtikrintas sistemos vientisumas, visiems regiono rajonų savivaldybių gyventojams, taikant tą pačią metodiką, už atliekų tvarkymą nustatytas vienodas rinkliavos dydis. Įšanalizavę ir įvertinę atliekų tvarkymo sąlygas Šiaulių rajone (sąvartynas, gyventojų sukaupiamų atliekų kiekiai, atliekų vežimo atstumas ir kt.), patikslinome ir pagrindėme bendrąsias 1 t komunalinių atliekų tvarkymo sąnaudas rajone – 165,45 Lt. Pasiūlyta Šiaulių rajono savivaldybei vietinės rinkliavos mokestį už komunalinių atliekų tvarkymą Kuršėnų miesto, seniniūnijų miestelių, kaimų ir vienkiemių gyventojams diferencijuoti pagal jiems nustatytą sukaupiamų atliekų kiekį. Pagrindiniai žodžiai: atliekos, išlaidos, regionas, sąnaudos, sistemos. *Atstovas ryšiams Dr. Albertas Steponavičius, Lietuvos žemės ūkio universiteto Vandens ūkio instituto Vandenvalos laboratorijos mokslo darbuotojas. Pagrindinės mokslinių tyrimų kryptys – atliekų, mėšlo tvarkymo ir naudojimo poveikio aplinkai, nuotekų valymo ir sąvartynų filtrato tyrimai. Adresas: Parko 6, LT-58102 Vilainiai, Kėdainių r. Tel. (8~347) 68020. El. p. albertassteponavicius@one.lt. Dr. Zenonas Strusevičius, Lietuvos žemės ūkio universiteto Vandens ūkio instituto Vandenvalos laboratorijos vedėjas, vyr. mokslo darbuotojas. Pagrindinės mokslinių tyrimų kryptys – ekologija ir aplinkotyra, atliekų bei mėšlo tvarkymo ir naudojimo poveikis aplinkai, teršalų transformacijos tyrimai. Gauta 2006 11. ISSN 1392–2335 Vandens ūkio inžinerija, 2006, 29(49), 67–74 © Lietuvos žemės ūkio universitetas © Lietuvos žemės ūkio universiteto Vandens ūkio institutas SAUSINAMOS ŽEMĖS ŪKIO PASKIRTIES ŽEMĖS VERTINIMO PRINCIPAI Nijolė Bastienė*, Valentinas Šaulys Lietuvos žemės ūkio plėtrai didelę reikšmę turi žemių sausinimas. Žemės panaudojimo galimybes, o kartu ir jos vertę nemažai lemia melioracijos statinių funkcionavimo stabilumas. Dabartinė žemės vertinimo sistema neatitinka naujų ekonominių sąlygų ir nepakankamai objektyviai atspindi realią žemės melioracinę būklę. Lietuvos žemės ūkio universiteto Vandens ūkio institute 2002–2005 m. buvo atliekami tyrimai, kurių tikslas – išanalizuoti veiksnius, lemiančius nusausintos žemės ūkio paskirties žemės vertę priklausomai nuo sausinimo sistemų būklės pokyčių, ir pasiūlyti naujus nusausintos žemės vertinimo kriterijus. Tyrimai pagrįsti dabartinės situacijos melioracijos sektoriuje analize ir statistiniu įvertinimu. Straipsnyje analizuojami nusausintos žemės vertę nulemiantys gamtiniai, techniniai ir ekonominiai veiksniai: sausinimo poveikis dirvožemio našumui, drenažo sistemų patikimumo priklausomybė nuo jų amžiaus įvairiomis eksploatavimo sąlygomis, melioracijos statinių kiekio ir ekonominių rodiklių teritoriniai pasiskirstymo dėsningumai. Nustatyta, kad drenuotos žemės vertinimas turi būti grindžiamas zoniškumo principu, nes išskirtos teritorijos pasižymi tik joms būdingomis vertinimo veiksnių reikšmėmis. Bendra nusausinto ploto vertė yra funkcija žemės kainos pataisos koeficientų, kompleksiškai įvertinančių pagrindinius nusausintos žemės vertę lemiančius veiksnius. Pagrindiniai žodžiai: drenažas, rinkos vertė, vertinimo kriterijai, žemės ūkio paskirties žemė. *Atstovas ryšiams Dr. Nijolė Bastienė, Lietuvos žemės ūkio universiteto Vandens ūkio instituto vyr. mokslo darbuotoja. Pagrindinės mokslinių tyrimų kryptys – aplinkos inžinerija ir kraštotvarka, drenažo sistemų patikimumo ir eksploatavimo efektyvumo tyrimai. Adresas: Parko 6, Vilainiai, LT–58102 Kėdainių r. Tel. (8–347) 6 81 09. El. p. vegelyte@delfi.lt. Doc. dr. Valentinas Šaulys, Lietuvos žemės ūkio universiteto Vandens ūkio instituto vyr. mokslo darbuotojas, Eksploatacijos laboratorijos vedėjas. Pagrindinės mokslinių tyrimų kryptys – aplinkos inžinerija ir kraštotvarka, vandens filtravimosi procesai, vandens kokybė, vandentvarkos politika. Gauta 2006 11. ISSN 1392–2335 Vandens ūkio inžinerija, 2006, 29(49), 75–82 © Lietuvos žemės ūkio universitetas © Lietuvos žemės ūkio universiteto Vandens ūkio institutas TRANSPIRACIJOS PROCESO SAULĖTU PAROS METU TERMODINAMINĖ ANALIZĖ Paulius KERPAUSKAS*, Povilas Algimantas SIRVYDAS Visų būvių vanduo, esantis aplinkos ore ir dirvoje, laikomas vienu iš svarbiausių gamtinių išteklių, būtinų gyvybei Žemėje. Vandens garinimo procesas vyksta dėl šilumos, kurią augalas gauna iš Saulės spindulinės energijos. Žemės sausumos paviršius per metus išgarina apie 70 250 km3 vandens. 1 kg vandens išgarinti sunaudojama 2500–2550 kJ/kg šilumos. Taigi transpiracija – drėgmės iš augalo šalinimas – yra ne tik fiziologinis, bet ir termofizikinis procesas, vykstantis tarp augalo ir aplinkos. Transpiracijos procesas – tai augalo energijos ir drėgmės mainų su aplinka termodinaminis procesas. Šie trys fiziniai veiksniai – drėgmė, šiluma ir spindulinė energija – pasireiškia kaip termoenerginiai procesai, nulemiantys augalo asimiliaciją saulėtu paros metu, ir gali būti užrašyti augalo energijos balanso lygtimi. Minimi veiksniai termodinamiškai turi būti nagrinėjami kartu kaip augalo šilumos ir drėgmės mainų su aplinka procesas. Teorinius energijos ir drėgmės mainų su aplinka termodinaminius pagrindus ir jų analizę h–x diagramoje esame pateikę ankstesnėje šio žurnalo publikacijoje. Šiame straipsnyje toliau tęsiame transpiracijos proceso termodinaminę analizę. Jame pateikiame energijos ir drėgmės mainų su aplinka procesų, vykstančių augale saulėtu paros metu, dėsningumus. Augalo energijos ir drėgmės mainų su aplinka procesai nagrinėjami grafiškai h–x (oro entalpija–drėgnis) diagramoje. Pagrindiniai žodžiai: garavimas, šilumos mainai, transpiracija. *Atstovas ryšiams Habil. dr. Povilas Algimantas Sirvydas, Lietuvos žemės ūkio universiteto Šilumos ir biotechnologijų katedros profesorius. Pagrindinės mokslinių tyrimų kryptys – augalų energetika, termoinžinerija. Dr. Paulius Kerpauskas, Lietuvos žemės ūkio universiteto Šilumos ir biotechnologijų katedros e. doc. p. Pagrindinės mokslinių tyrimų kryptys – augalų energetika, aplinkos inžinerija. Adresas: Universiteto 15, LT-53361 Kaunas–Akademija. Tel. (8–37) 75 23 17. El. p. paulius.kerpauskas@lzuu.lt. Gauta 2006 11. ISSN 1392–2335 Vandens ūkio inžinerija, 2006, 29(49), 83–87 © Lietuvos žemės ūkio universitetas © Lietuvos žemės ūkio universiteto Vandens ūkio institutas AUGALO ENERGIJOS MAINŲ SU APLINKA PROCESAI ESANT VIENAM – TEMPERATŪROS ARBA DRĖGMĖS – GRADIENTUI Paulius KERPAUSKAS Visų gyvų organizmų, tarp jų ir augalų, būdingas bruožas yra medžiagų ir energijos apykaita. Apykaita – judėjimas – gali vykti tiktai tada, kai egzistuoja gradientai. Transpiracijos procese dalyvauja temperatūros ir drėgmės gradientai, kurie skatina energijos ir drėgmės apykaitą augalo lapo pasienio sluoksnyje. Natūralioje aplinkoje veikiant temperatūros ir drėgmės gradientams, augalas patiria organinių medžiagų kūrimo (asimiliacijos), minimalios egzistencijos ir žūties sąlygas. Augalai savo gyvenime iš 11 teoriškai galimų patiria 9 būdingus energijos mainų (transpiracijos ir šilumos) su aplinka atvejus. Šiame straipsnyje pateikiame dviejų ypatingų augalo energijos mainų su aplinka procesų, kurie vyksta esant tiktai vienam – temperatūros arba drėgmės – gradientui, analizę. Tai atskiri trumpalaikiai augalo energijos mainų su aplinka atvejai. Juos augalas patiria keičiantis termodinaminių procesų pobūdžiui aplinkoje, kai drėgmės ir temperatūros gradientas keičia savo kryptį. Pagrindiniai žodžiai: garavimas, šilumos mainai, transpiracija. Dr. Paulius Kerpauskas, Lietuvos žemės ūkio universiteto Šilumos ir biotechnologijų katedros e. doc. p. Pagrindinės mokslinių tyrimų kryptys – augalų energetika, aplinkos inžinerija. Adresas: Universiteto 15, LT–53361 Kaunas–Akademija. Tel. (8–37) 75 23 17, el. p. paulius.kerpauskas@lzuu.lt. Gauta 2006 11. |
|