|
|
|
|
TURINYS
ISSN 1648-4363 Lietuvos žemės ūkio universiteto ir Lietuvos žemės ūkio universiteto Vandens ūkio instituto mokslo darbai, 2004, 1(4) MINERALINIO AZOTO IR FOSFATŲ APYKAITA SKIRTINGOSE SĖJOMAINOSE Ramutė AKSOMAITIENĖ*, Saulius GUŽYS, Zita PETROKIENĖ Santrauka Įvairaus intensyvumo sėjomainų (Norfolko, kaupiamųjų, javų, daugiamečių žolių) tyrimai atlikti 1997–2003 m. LŽŪU Vandens ūkio institute. Tyrimų ploto dirvožemis – giliau karbonatingas, giliau glėjiškas rudžemis. Didžiausiu produktyvumu (980 GJ ha-1 bendrosios energijos per tiriamąjį laikotarpį) išsiskyrė kaupiamųjų sėjomaina. Tyrimų rezultatai parodė esminę agroekosistemos tręšimo azoto trąšomis ir N balanso įtaką mineralinio azoto kumuliacijai dirvožemyje, šio elemento koncentracijai drenažo vandenyje bei išplovimui. Didžiausiu mineralinio azoto kiekiu dirvožemyje (0–100 cm) išsiskyrė kaupiamųjų ir daugiamečių žolių sėjomainos, o didžiausia mineralinio azoto koncentracija drenažo vandenyje ir išplovimu – javų ir kaupiamųjų sėjomainos. Esminės taikomų sėjomainų įtakos fosfatų koncentracijai drenažo vandenyje ir jų išplovimui nenustatyta. Racionalus ir subalansuotas tręšimas, užtikrinantis rentabilų ūkininkavimą ir artimą neutraliam azoto balansą, yra esminė teršimo azotu (pasklidoji tarša) mažinimo žemės ūkyje prielaida. Prasminiai žodžiai: sėjomainos, azotas, fosforas, drenažo vanduo, išplovimas, balansas.
*atstovas ryšiams Dr. Ramutė Aksomaitienė, Lietuvos žemės ūkio universiteto Vandens ūkio instituto Cheminių analizių laboratorijos vedėja, vyr. mokslo darbuotoja. Pagrindinės mokslinių tyrimų kryptys – augalų maistingųjų medžiagų migracijos ir balanso tyrimai upelių baseinų ir drenažo sistemų metodais, vandensauga. Adresas: Parko 6, LT-58102, Vilainiai, Kėdainių r., Lietuva. Tel. (8-347) 6 80 00. El.p. chal@water.omnitel.net. Dr. Saulius Gužys, Lietuvos žemės ūkio universiteto Vandens ūkio instituto Cheminių analizių laboratorijos vyr. mokslo darbuotojas. Pagrindinės mokslinių tyrimų kryptys – agrochemija, agroekologija, žemės ūkio hidrologija. Zita Petrokienė, Lietuvos žemės ūkio universiteto Vandens ūkio instituto Cheminių analizių laboratorijos jaun. mokslo darbuotoja. Pagrindinės mokslinių tyrimų kryptys – augalų maistingųjų medžiagų migracijos ir balanso tyrimai, vandensauga. Gauta 2004 11.
ISSN 1648-4363 Lietuvos žemės ūkio universiteto ir Lietuvos žemės ūkio universiteto Vandens ūkio instituto mokslo darbai, 2004, 1(4) MORENINĖS LYGUMOS DIRVOŽEMIŲ DEFLIACIJOS ŽIEMĄ PRODUKTŲ KAUPIMASIS MELIORACIJOS GRIOVIUOSE Romanas LAMSODIS*, Vaclovas PoŠkus Santrauka Dirvožemio defliacija vyksta ne tik šiltuoju metų laikotarpiu, bet ir žiemą, kai suarti ar apsėti laukai sausi ar įšalę, tačiau neapkloti arba ne visai apkloti sniegu. Patekę į melioracijos griovius defliacijos produktai gali paspartinti dugninių nuosėdų kaupimąsi ir griovio seklėjimą. Tiesioginiais matavimais nustatyta, kad Vidurio žemumos moreninėse lygumose vidutinis eolinių nešmenų kiekis, per žiemą patenkantis į melioracijos griovius, kai šie yra ariamosiose žemėse ar netoli jų, siekia 5,5×103 kg km-1. Sąnašų, palyginti su pustomu dirvožemiu, granuliometrinė sudėtis, nelygu pustymo sąlygos, susidariusios konkrečiame lauke, gali ir palengvėti, ir pasunkėti. Daugiausia vėjo pernešamo dirvožemio nusėda pavėjiniame griovio šlaite – vidutinis pasikliautinasis sąnašų sluoksnio storis yra tarp 0 ir 2,22, o vagoje ir priešvėjiniame šlaite – tik tarp 0 ir 0,26 mm. Pavasarį, nuplovus vandeniui dalį sniego nuo apsemtų šlaitų, visas po žiemos į dugno pločio vagą patekęs eolinių nešmenų kiekis (pasikliautinojo intervalo viršutinė riba) gali siekti 2–6 mm. Pastebėta, kad defliacijos produktų patekimą į griovius veikia (sulaiko stambesnes vėjo pernešamas dirvožemio daleles) apsauginės juostos. Prasminiai žodžiai: defliacija, žiema, melioracijos griovys, moreninė lyguma.
*Atstovas ryšiams Dr. Romanas Lamsodis, Lietuvos žemės ūkio universiteto Vandens ūkio instituto vyr. mokslo darbuotojas. Pagrindinės mokslinių tyrimų kryptys – sausinimo sistemos ir aplinka, sausinimo sistemų funkcionalumas, agrolandšafto biologinė įvairovė. Adresas: Parko 6, Vilainiai, LT-58102 Kėdainių r. El. p. lammor@delfi.lt. Vaclovas Poškus, Lietuvos žemės ūkio universiteto Vandens ūkio instituto jaun. mokslo darbuotojas. Pagrindinė mokslinių tyrimų kryptis – gamtiniai procesai sausinimo sistemų grioviuose. Gauta 2004 11.
ISSN 1648-4363 Lietuvos žemės ūkio universiteto ir Lietuvos žemės ūkio universiteto Vandens ūkio instituto mokslo darbai, 2004, 1(4) SOCIALINIŲ VEIKSNIŲ ĮTAKOS NEMUNO ŽEMASLĖNIO GAMTINĖS APLINKOS FORMAVIMUISI TYRIMAI Diana LATSANOVSKY, Juozapas VYČIUS* Santrauka Nemuno žemaslėnis ir delta visuotinai pripažįstama kaip viena iš svarbiausių šlapynių/pelkių tipo ekosistemų Lietuvoje ir net visame Baltijos regione. Didžiulė biotopų įvairovė apibūdina šį drėgnų vietų kompleksą. Jame yra didelių aukštapelkių plotų, seklių Nemuno atšakų ir kitų upių deltų, negilių ežerų, paprastai apjuostų plataus pelkėtų nendrynų juostų, nemaži žuvininkystės tvenkinių plotai ir tikrai vos ne bekraštės sezoniškai apsemiamų šlapių pievų platybės. Kai kurios deltos salos, apaugusios potvynių apsemiamu mišku, nuolat arba sezoniškai apsemiami miškai ir krūmynai tarpsta vietomis žemyninėse teritorijos dalyse. Šimtmečiais žmonės gyveno Nemuno žemaslėnyje prisitaikydami prie neišvengiamų kasmetinių potvynių, žemdirbystė ir natūralių gamtos išteklių naudojimas sudarė jų vietinės ekonomikos pagrindą. Dideli pokyčiai žemės ūkyje ir pramonėje kartu su dramatiška socialinių sistemų kaita XX a. labai veikė ne tik ekonomiką, bet ir visą Lietuvos, kartu paėmus ir Nemuno žemaslėnio aplinką, infrastruktūrą. Taigi, šio regiono vystymosi pavyzdys suteikia unikalią galimybę tyrinėti valstybės socialinės sistemos pasikeitimų nulemiamą žmonių ir gamtos santykių valdymo įtaką natūraliai gamtinei aplinkai. Pirmieji pastebimesni pokyčiai natūralioje nagrinėjamos teritorijos aplinkoje įvyko XXVII a. supylus nedidelius pylimus sodybų pastatams, kiemams ir daržams apsaugoti nuo griaunančio potvynio vandens ir ledų poveikio; vėliau, atliekant Nemuno, jo atšakų, kitų žemaslėnio upių tiesinimo ir gilinimo darbus – laivybos sąlygoms pagerinti. Iki 1944 m. pramonės ir transporto plėtra labiau negu žemės ūkio veikla veikė gamtovaizdžio kitimą. Po Antrojo pasaulinio karo įvyko radikalių pokyčių Lietuvos, kartu ir Nemuno žemaslėnio, socialinėje sistemoje. Žemė buvo nacionalizuota, Nemuno žemaslėnio vietiniai gyventojai išsikėlė arba buvo iškeldinti, žemės ūkyje priverčiamai buvo kuriami ir vėliau įsivyravo kolektyviniai ir valstybiniai ūkiai; buvo plečiami dirbamos žemės plotai, įrengiamos žiemos ir vasaros polderių sistemos. Žemės ūkis sparčiai vystėsi, ir tai nulėmė vis didėjančias kasmetinių potvynių keliamas problemas; mažėjo bioįvairovė, didėjo teršalų ir nusėdančių nešmenų kiekiai. Net penkių gamtosaugos rezervatų įsteigimas negalėjo kompensuoti intensyvaus žemės ūkio Nemuno žemaslėniui daromos žalos. Atkūrus nepriklausomybę 1990 m. naujoji Lietuvos vyriausybė, suprasdama šio regiono svarbą bioįvairovės ir natūralios gamtinės aplinkos išsaugojimui, pradėjo vykdyti natūralių ekosistemų ir gamtovaizdžio atkūrimo politiką. Tam tikra trapi pusiausvyra tarp gamtos ir žmonių veiklos buvo atkurta, bet iškilo kai kurių naujų sunkumų. Straipsnio tikslas – remiantis dokumentine studija ir gyventojų nuomonių tyrimu (1990–2002 m.) išnagrinėti socialinių santykių ir valstybės politikos įtaką Nemuno žemaslėnio gamtinei aplinkai ir jos kitimo tendencijoms. Prasminiai žodžiai: žemaslėnis, Nemuno delta, gamtinė aplinka, polderiai, raida.
*Atstovas ryšiams Diana Latsanovsky, Londono Karališkojo Holloway universiteto doktorantė. Pagrindinės mokslinių tyrimų kryptys – rizikos aplinkai įvertinimas, kultūrinė geografija. Dr. Juozapas Vyčius, Lietuvos žemės ūkio universiteto Vandens inžinerijos fakulteto docentas. Pagrindinės mokslinių tyrimų kryptys – gamtos apsauga, hidroelektrinės, nuotekų valymas. Adresas: Universiteto 10, LT-53361 Kaunas–Akademija. Tel. (8–37) 75 23 93. El.p. ht@nora.lzua.lt. Gauta 2004 11.
ISSN 1648-4363 Lietuvos žemės ūkio universiteto ir Lietuvos žemės ūkio universiteto Vandens ūkio instituto mokslo darbai, 2004, 1(4) SKYSTOJO MĖŠLO POVEIKIS MAISTINGŲJŲ MEDŽIAGŲ IŠPLOVIMUI LENGVUOSE DIRVOŽEMIUOSE Stefanija MISEVIČIENĖ Santrauka Darbe pateikti 1999–2003 m. tyrimų duomenys apie maistingųjų medžiagų išplovimą iš sėjomainos laukų, tręšiamų skystuoju mėšlu. Nustatyta, kad maistingųjų medžiagų išplovimą lemia tręšimas. Tręšiant skystojo mėšlo didžiausiomis normomis (vidutiniškai NPK atitinkamai 199, 36 ir 174 kg ha-1), išplauta: azoto – 22,6, fosforo – 0,03 ir kalio – 0,8 kg ha-1. Tręšiant mažesnėmis normomis (vidutiniškai azoto – 70, fosforo – 14 ir kalio – 76 kg ha-1), išplauta atitinkamai 3,4, 1,5 ir 2 kartais mažiau. Maistingųjų medžiagų išplovimas priklauso nuo kritulių kiekio. 2000 m. tiriamuoju laikotarpiu iškrito 613,2 mm kritulių, todėl šiuo laikotarpiu išplauta daugiausia maistingųjų medžiagų (vidutiniškai azoto, fosforo ir kalio – atitinkamai 26,6, 0,04 ir 1,7 kg ha-1). 2001 m. tyrimų laikotarpis buvo sausesnis (478 mm kritulių), todėl vidutiniškai išplauta: azoto – 4,3, fosforo – 0,02 ir kalio – 0,6 kg ha-1. Azoto išplovimą nulėmė auginami augalai. 2001 m. augant II n. m. raudoniesiems dobilams nustatyta mažiausia Nbendr koncentracija – 3,7 mg l-1, o išplauta 4,3 kg ha-1. Didžiausia vidutinė Nbendr koncentracija nustatyta augant bandymų lauke cukriniams runkeliams – 21,4 mg l-1 (išplauta 22,6 kg ha-1). Azoto koncentracijos svyravimus drenažo vandenyje nulėmė dirvožemio mineralinio azoto atsargos pavasarį (r=0,77) ir rudenį (r=0,64). Fosforo ir kalio koncentracijų drenažo vandenyje ryšio su judriojo fosforo ir judriojo kalio atsargomis nenustatyta. Tręšiant skystuoju mėšlu pavasarį maistingųjų medžiagų (atitinkamai NP ir K) išplaunama 11,5, 42,8 ir 20% mažiau negu tręšiant rudenį. Prasminiai žodžiai: skystasis mėšlas, maistingųjų medžiagų išplovimas.
Dr. Stefanija Misevičienė, Lietuvos žemės ūkio universiteto Vandens ūkio instituto Vandenvalos lab. mokslo darbuotoja. Pagrindinės mokslinių tyrimų kryptys – ekologija ir aplinkotyra, mėšlo tvarkymo ir naudojimo poveikis aplinkai, teršalų transformacijos procesų tyrimai. Adresas: Parko 6, Vilainiai, LT-58102 Kėdainių r. Tel. (8-347) 6 80 21. El.p. s.miseviciene@takas.lt. Gauta 2004 11.
ISSN 1648-4363 Lietuvos žemės ūkio universiteto ir Lietuvos žemės ūkio universiteto Vandens ūkio instituto mokslo darbai, 2004, 1(4) AMONIAKO NUOSTOLIŲ ORGANINĖMIS TRĄŠOMIS TRĘŠIAMUOSE LAUKUOSE LENKIJOJE TYRIMAI Stefan PIETRZAK Santrauka Straipsnyje pateikiami amoniako, patenkančio į laukus su organinėmis trąšomis, tyrimų rezultatai. Tyrimai atlikti 2002–2004 m. keturiuose pieno ūkiuose, esančiuose Lenkijoje, Podlasie provincijoje. Tiriant buvo taikomas mikrometeorologinis pasyviosios dozimetrijos metodas, kuris remiasi lakiojo amoniako, išgaruojančio iš tam tikro šaltinio, kiekio išmatavimu. Atlikti aštuoni matavimai, kurių kiekvienas truko 3–4 dienas. Keturiais atvejais amoniako nuostolis buvo matuojamas tiriant mėšlo, paskleisto ariamame lauke, sudėtį, trimis atvejais buvo nustatomas tiriant skystojo mėšlo sudėtį, o vienu atveju – tiriant srutų, paskleistų žolių lauke, sudėtį. Pagal pradinį bendrojo azoto kiekį amoniako nuostoliai paskleidus mėšlą buvo 2,3–7,4%, paskleidus skystąjį mėšlą – 22,2–41,7%, o srutas – 24,2%. Dideli amoniako nuostoliai paskleidus skystąsias organines trąšas siejami su gana didelėmis amonio azoto (N-NH4) koncentracijomis, kurios sudaro nuo 75 iki 82% bendrojo azoto. Amoniako nuostoliai paskleidus mėšlą priklausė nuo mėšlo laikymo trukmės ir metodų. Prasminiai žodžiai: organinės trąšos, pasėliai, amoniako nuostoliai, amoniako nuostolių sumažinimas.
Dr. Stefan Pietrzak, inžinierius, Falentų melioracijos ir augalininkystės institutas. Pagrindinės mokslinių tyrimų kryptys – biogeninių medžiagų tyrimai. Adresas: Raszyn 05–090, Lenkija. Tel. +48 22 7200531. El.p. S.Pietrzak@imuz.edu.pl. Gauta 2004 11.
ISSN 1648-4363 Lietuvos žemės ūkio universiteto ir Lietuvos žemės ūkio universiteto Vandens ūkio instituto mokslo darbai, 2004, 1(4) PODIRVIO PLYŠINIMO EFEKTYVUMO TYRIMAI Edmundas Ramoška Santrauka Drenažas sunkiuose dirvožemiuose neefektyviai veikia dėl nepakankamo gilesniųjų sluoksnių laidumo vandeniui. Drenažo veikimui pagerinti naudojamos įvairios agrotechninės, agromelioracinės ir hidrotechninės priemonės. Štraipsnyje podirvio gerinimo priemonių efektyvumas įvertintas nagrinėjant vandens režimą ir ekonominį tikslingumą, taikant keletą podirvio gerinimo būdų. Darbe pateikiami 1999–2003 m. tyrimų duomenys apie podirvio plyšinimo įterpiant šiaudus bei šiaudų užarimo segmentiniu plūgu poveikį sunkių dirvožemių vandens režimui ir šių priemonių ekonominį tikslingumą. Tyrimai daryti Lietuvos vidurio žemumos šiaurinėje dalyje, dviejuose objektuose Pasvalio r. Paprastame sekliai glėjiškame išplautžemyje šlapiais ir vidutinio drėgnumo metais lauke, kur buvo plyšinta įterpiant šiaudus, trečiaisiais–penktaisiais priemonės veikimo metais drenažas veikė intensyviau, hidromoduliai ir nuotėkis buvo didesni, nuotėkis tęsėsi ilgiau. Abiejuose variantuose drenažas intensyviai veikė šaltuoju laikotarpiu, žiemą ir pavasarį nuleista 60–90% metinio nuotėkio. Žiemos–pavasario šlapiaisiais laikotarpiais laukeliuose, kur buvo plyšinta, vandens lygis žemėjo sparčiau ir buvo žemesnis nei kontroliniame lauke. Laukeliuose, kur buvo plyšinta įterpiant šiaudus, vandens lygis nenuosekliai buvo žemesnis, palyginti su laukeliais, kur buvo tik plyšinta.Vasarą ir ankstyvą rudenį vientisas vandens lygis nesusidarydavo, vandens lygis pakildavo į viršutinius sluoksnius rudens pabaigoje–žiemos pradžioje ir reikšmingai buvo žemesnis plyšintuose laukeliuose. Giliau karbonatingame giliau glėjiškame vidutiniškai laidžiame vandeniui rudžemyje arimas plūginiu plyšintuvu ir plyšinimas įterpiant šiaudus neturėjo esminio poveikio dirvožemio vandens lygiams. Šlapiaisiais laikotarpiais laukeliuose, kur buvo arta segmentiniu plūgu, dirvožemio vandens lygis buvo truputį aukštesnis, palyginti su kontroliniu ir plyšintu įterpiant šiaudus laukeliais. Didesnį poveikį dirvožemio vandens režimui turėjo ploto reljefas. Laukeliuose, kuriuose arta segmentiniu plūgu ir plyšinta įterpiant šiaudus, reljefo poveikis vandens lygiams buvo mažesnis. Per trejus metus gautas augintų javų bendrojo derliaus priedas padengė agromelioracinių priemonių energijos sąnaudas ir davė energijos sąnaudų ekonomiją. Prasminiai žodžiai: aeruotas podirvis, drenažo žiotys, vandens lygiai, energijos sąnaudos.
Dr. Edmundas Ramoška, Lietuvos žemės ūkio universiteto Vandens ūkio instituto Hidromelioracijos laboratorijos vyr. mokslo darbuotojas Pagrindinės mokslinių tyrimų kryptys – aplinkos inžinerija ir kraštotvarka, mineralinių dirvožemių vandens režimo reguliavimas. Adresas: Parko 6, Vilainiai, LT-58102 Kėdainių r. Tel. (8–347) 6 80 08. El.p. e.ramoska@takas.lt. Gauta 2004 10.
ISSN 1648-4363 Lietuvos žemės ūkio universiteto ir Lietuvos žemės ūkio universiteto Vandens ūkio instituto mokslo darbai, 2004, 1(4) KARSTO ZONOS UPELIŲ ORGANINĖS IR BIOGENINĖS TARŠOS ĮVERTINIMAS Aurelija Rudzianskaitė Santrauka Straipsnyje pateikiami dviejų upelių (baseinų plotai 1,63 ir 2,02 km2), tekančių per nevienodos granuliometrinės sudėties karsto zonos dirvožemius, organinės ir biogeninės taršos tyrimų duomenys. Tyrimai parodė, kad pagal vidutines metines BDS7 reikšmes upelių vanduo buvo švarus, pagal mineralinį azotą – mažai ir vidutiniškai užterštas, išskyrus Bėrę 2003 m. (smarkiai užterštas). Didesni mineralinio azoto ir organinių medžiagų kiekiai nustatyti ten, kur didesnis dirvožemio humusingumas (daugiau kaip 0,8–3,0% humuso limnoglacialiniuose moliuose), netolygus nuotėkis, taip pat žemėjant vandens temperatūrai. Gausesni krituliai 32–39% nulėmė didesnius bendrojo fosforo kiekius. Prasminiai žodžiai: karsto zonos upeliai, BDS7 rodiklis, azotas, bendrasis fosforas.
Dr. Aurelija Rudzianskaitė, Lietuvos žemės ūkio universiteto Vandens ūkio instituto Hidromelioracijos lab. vyr. mokslo darbuotoja. Pagrindinės mokslinių tyrimų kryptys – aplinkos inžinerija, dirvožemio drėgmės, drenažo bei gruntinio vandens režimo ir užterštumo tyrimai. Adresas: Parko 6, Vilainiai, LT-58102 Kėdainių r. Tel. (8-347) 6 80 08. El.p. aurelija@water.omnitel.net. Gauta 2004 11.
ISSN 1648-4363 Lietuvos žemės ūkio universiteto ir Lietuvos žemės ūkio universiteto Vandens ūkio instituto mokslo darbai, 2004, 1(4) AZOTO SULAIKYMO NEMUNO DELTOS POTVYNIŲ VANDENYJE PROCESO TYRIMAI IR MODELIAVIMAS Saulius VAIKASAS,* Alfonsas RIMKUS Santrauka Pievų užtvindymas per potvynius išsaugo natūralias salpos galimybes apvalyti Nemuno vandenį nuo teršalų bei nitratų ir pagerina ūkininkavimo žemupyje sąlygas. Natūriniais tyrimais ir matematiniu modeliavimu nustatyta, kad azoto sumažėjimo procesas vandenyje gali keistis priklausomai nuo vandens telkšojimo laiko ir kitų sąlygų. Palankiausios vandens apsivalymo sąlygos skaičiuojant pagal empirines formules susidaro užliejamos deltos sūkurinio ir stovinčio vandens zonose. Šiose vietose randama daugiau molio bei dumblo dalelių, todėl tėkmės greičių mažinimas ir išsiliejusio vandens telkšojimo laiko didinimas užliejamosiose pievose naudingas, nes gerina ūkininkavimo sąlygas ir padeda apsivalyti vandeniui. Nustatyta, kad šiuo metu vykstančio azoto sumažėjimo potvynių vandenyje efektas sudaro apie 10–15% biogeninės taršos. Prasminiai žodžiai: užliejamosios pievos, vandens kokybė, sedimentacija, azoto sumažėjimas.
*Atstovas ryšiams Habil.dr. Saulius Vaikasas, Lietuvos žemės ūkio universiteto Vandens ūkio instituto Eksploatacijos laboratorijos vyr. mokslo darbuotojas. Pagrindinės mokslinių tyrimų kryptys – aplinkos inžinerija ir kraštotvarka, hidraulinis modeliavimas ir vaginiai upių procesai. Adresas: Parko 6, Vilainiai, LT-58102 Kėdainių r. Tel. (8-347) 6 81 09, el.p.: s.vaikasas@delfi.lt. Habil.dr. Alfonsas Rimkus, Lietuvos žemės ūkio universiteto Vandens ūkio instituto Eksploatacijos laboratorijos neetatinis mokslo darbuotojas. Pagrindinės mokslinių tyrimų kryptys – hidrostruktūrų hidraulika, vaginiai upių procesai. Gauta 11 2004.
ISSN 1648-4363 Lietuvos žemės ūkio universiteto ir Lietuvos žemės ūkio universiteto Vandens ūkio instituto mokslo darbai, 2004, 1(4) ANGŲ GRUPĖS CHARAKTERISTIKOS IŠTIESINIMAS Narimantas ŽDANKUS Santrauka Nagrinėjamas skysčio tekėjimo pro angą esant mažam slėgio aukščiui reiškinys. Ištirta angos dalinio užpildymo skysčio tėkme, taipogi kapiliarinių reiškinių įtaka angos pralaidumui. Laboratorinių eksperimentinių tyrimų rezultatai rodo, kad angos debito koeficientas yra susietas su slėgio aukščio ir angos skersmens santykiu tampriau nei su Reinoldso skaičiumi. Pateikta eksperimentinė debito koeficiento C priklausomybė, skirta pavienėms angoms ir jų grupėms skaičiuoti. Kai projektuojama angų grupė skysčio debitui matuoti, jo priklausomybei nuo slėgio aukščio H ištiesinti tenka naudoti keletą angų išdėstytų pagal aukštį tam tikra tvarka. Bendra angų grupės debito – slėgio aukščio priklausomybė sudaroma sumuojant pavienių angų Q – H priklausomybes, priimant dėmesin kiekvienos angos lygį ir kapiliarinių reiškinių poveikį. Paruošta ir pateikta angų skaičiaus, skersmens ir lygių skaičiavimo technologija, pateiktos lentelės ir grafikai skaičiavimams palengvinti. Pažymėta, kad parinkus optimalų angų skaičių ir skersmenį, bei tinkamai apskaičiavus angų išdėstymo, lygius angų grupės Q – H priklausomybės nukrypimai nuo tiesės didesnėje matuojamų debitų diapazono ribose yra maži ir neviršija vieno procento. Prasminiai žodžiai: anga, angų grupė, debitas, tiesiškumas, charakteristika.
Prof. habil.dr. Narimantas Ždankus, Kauno technologijos universiteto Geoinžinerijos katedros vedėjas, Mokslinių tyrimų kryptis – skysčių mechanika. Adresas: Studentų 48, LT-51367 Kaunas. Tel./ Faks. (8-37) 45 36 08. El.p. narzda@mf.ktu.lt. Gauta 10 2004. |
|